KELIONĖS PABAIGA

Nesiruošiu atsiprašyti, nors širdis teka krauju iš gėdos...

Nesiruošiu sakyti dėl ko buvau dingusi...
Tiesiog parašysiu tai, ką turėjau parašyti jau seniai, bet apie viską nuo pradžių.

Ši istorija buvo pradėta rašyti lapkričio 9 dieną - tuomet aš atidariau blog'ą. Jis buvo uždaras, nieks jo nematė... Lapkričio 20-ąją parašiau pirmąjį įrašą ir atidariau blogą... Tuomet buvau paprasta ir teturėjau vienintelį žmogų, į kurį galėjau remtis - Monika. Monika man padėjo čia atklaidinti pirmuosius sekėjus, pirmuosius skaitytojus, taip atsirado ir pirmieji komentarai, o kartu su jais - pirmosios naktys galvojant apie istoriją, pirmasis noras kuo greičiau vėl rašyti.

Istorijos kelias buvo vingiuotas. Iš pradžių ją norėjau daryti kaip nelaimingos mergaitės gyvenančios vaikų namuose dienoraštį, bet vėliau pagalvojau - šūdas, ir taip tiek daug blogio šitam pasauly, kodėl man su istorija kartu neatskleisti tų gerųjų dalykų?

Taip ir gimė nauji veikėjai - Ugnius, Aistė ir kiti... Pirmieji dešimt įrašų buvo trumpesni, palyginti su dabartiniais, paskutiniais įrašais, kurie apimdavo 4 word lapus. Vis dėl to tai parodo, jog aš užaugau. Kartu su šia istorija.

Net pati negaliu suvokti, kiek su ja daug pasiekiau. Galbūt tą įtaką padarė didžiuliai partneriai, dėl kurių šį blog'ą perskaitė begalės žmonių. Nežinau, galbūt tuo metu man reikėjo to rašymo... Kai su Monika kalbėdavom, apie naujas istorijas, ji sakydavo : '' kaip noriu pradėt naują istoriją...'' ... Tada aš taip atsidūsdavau ir suprastavau, kad šūdas, kaip aš nenoriu baigt šitos istorijos.

Bet viskas turi pradžią - viskas turi ir pabaigą. Nežinau, ar ši istorija pasiekė jūsų širdis, bet norėjau sukurti jums kažką tokio, kas būtų nebanalu... Nedirbtina.. Tikra... Sutinku, pabaigoje pati įkliuvau į tą melodramų liūną, bet... Aš nenoriu pasiduoti. Aš tvirtai tikiu, kad ši istorija išmokė jus šio to... Galbūt daugelis dabar supras, kad apie knygą niekada nereikia spręsti iš jos viršelio.. Kartais tie žmonės, kuriuos mes laikome blogais - visai kitokie. Pavyzdžiui, Ugnius. Jį vaizdavau kaip turtingą šeimos berniuką su tikra siela... O Justas? Justas yra tobuliausias draugas, kokį aš norėčiau turėti... Visų veikėjų pagalba norėjau parodyti, jog meilė - gerai, bet draugystė - pats geriausias dalykas, pats tikriausias dalykas, kuriuo visada ir bet kokioje situacijoje galima pasitikėti.

Prisipažįstu, istorijos iki galo neužbaigiau. Palikau begales klaustukų, bet tebūnie - galbūt tegu kiekvienas tą pabaigą supranta kitaip... Aš tikiu, kad tai, ką aš rašiau buvo jums puikus laiko praleidimas ir visa šita rašliava, kuri man yra tokia svarbi... kad ji svarbi ir jums.

Pati save apgavau - sakiau, kad nenoriu happy end'o, bet kaip ir komentaruose sakiau, taip įsimylėjau visus veikėjus, jog nenorėjau nei vieno nuskriausti... Planavau apie Justo žūtį Viktorijos akivaizdoje, bet vien apie tai pagalvojus mane nukrečia šiurpas. Justas per geras mirti.

Kokia aš kvailė, kalbuosi su veikėjais... Bet aš taip visus pamilau, taip susigyvenau su visais, kad... aš tikrai, visada prisiminusi šiuos nuostabius lietuviškus vardus prisiminsiu jų paveikslus čia, Ledinėje ašaroje.

Sakiau neatsiprašinėsiu, bet... pameluosiu pati sau. Atsiprašau visų, kuriuos nuvyliau. Atsiprašau, kai dariau kažką ne taip, bet aš - mokausi. Bent jau žinau, kad viską rašiau iš širdies...

Ir jei kas nors mano, jog tapau pasikėlusia... Ne, tokia netapau. Nesiruošiu tapti. Susirgti ta populiarumo liga... Tiesiog išmokau gyventi kitaip. Tapau atsparesnė, nes supratau, ką reiškia išdavystės... Pajutau tą skausmą, kai gauni dūrį į širdį nuo gerų draugų.

Visgi jei šokinėjant nuo vienos minties prie kitos, ši istorija tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar be šių žmonių :

AISTĖ - nuostabaus puslapio įkūrėja, kurie dabar man tapo lyg antri namai. Aiste, tik su tavo pagalba ši istorija turėjo tiek skaitytojų, kiek niekad nebūčiau net susapnavus... Tu nuostabi. Laimingai tau.

INETUKAS - Paslapčių sodo direktorė, kuri yra nuostabus žmogus. Mieloji, džiaugiuosi, kad mokykloje visada visada pasisveikinam ir apdovanojam viena kitą šypsenomis. Esi tikra dovana, kurią reikia saugoti. Bučiuoju, laikykis.



MONIKA - žinau, kad neskaitysi, tikriausiai, bet viskas, kas buvo tarp mūsų... Buvo man išbandymas. Tikiuosi, kad dabar tau gerai, nors ir manęs nėra. Tu be proto talentinga ir tau tikrai nėra ko pavydėti. Pasieksi daug, pamatysi.

Taip pat ačiū tokioms komentatorėms kaip Laura (daug Laurų buvo, tai visom dėkoju), Agnė ir taip toliau... Jūsų, mielosios komentatorės, komentarai - balzamas mano širdžiai. Ačiū, kad buvot.

Net nesiruošiu vardinti visų žmonių, kurie prisidėjo... Pradedant Viktorija, dėl kurios ir gimė ši istorija, ir baigiant mano sese... jūs visi nerealūs. bučiuoju.

ŽINAU TIK VIENA

kad ir kokias klaidas čia padariau, kad ir kiek blogų žodžių girdėjau, aš perėjau per save. Įveikiau save, parodžiau, kad galiu pabaigti kūrinį ir tai, svarbiausia, dariau savo malonumui.

Atleiskit, kas buvo ne taip. Myliu jus.


Tiesiog Vilija.


P.S. Dėl purvino aukso... Nusprendžiau pasidaryti sau pertrauką... Nežinau, galbūt ši istorija buvo pabaigta dėl to, jog rašyta žiemą... Ilgais vakarais... Manau, purvinas auksas dabar turi šiek tiek palūkėti, nes nesugebėsiu visko atlikti gerai... Supratau viena, kad kai rašiau LA, paaukojau šeimą ir draugus... Dabar metas keistis, todėl kūryba tikriausiai šiek tiek palūkės. Nežinau, gal mėnesį, gal du. O gal jau rytoj sušvies pradėt rašyt... Aš nenuspėjama. :)

AČIŪ KAS BUVO. :)

31 įrašas

Aš didžiausio lygio kvaiša - taip nusprendžiau per kelias minutes susikrovusi savo daiktus ir išlėkusi į oro uostą. Suprantu, yra žmonių, kurie pamiršta duoti maisto naminiam gyvūnėliui arba atlikti matematikos namų darbus, bet... bet pamiršti geriausią draugą per savo problemas - neatleistina.

Visą kelią lijo kaip iš kibiro - nieko keisto, tikriausiai tai atlygis už mano pastarųjų dienų veiksmus. Taip paskendau savo gyvenime, jog apleidau man patį brangiausią žmogų, kuris atstodavo tūkstančius geriausių draugių... Justas niekada nebūtų pasielgęs su manimi taip, kaip pasielgiau aš. Išsitempiau jį iš jaukių Šilutės vaikų namų į beprasmį Londoną ir prižadėjau jam, jog puikiai praleisime atostogas čia, kartu... Per savo žioplumą įklimpau į vagišių gaują - susipažinau su Edvinu ir leidausi jo manipuliuodama. Tai privedė prie dar baisesnių dalykų ir kone mirties.. Tuo tarpu aš galėjau lyg niekur nieko gyventi bendrabutyje, kuris man buvo paskirtas, leisti dienas puošniose Londono kavinėse ir džiaugtis geriausio draugo draugija. Aš kvaiša.
Teiginys patvirtintas.

- Nesikrimsk,- tik tiek sugebėjo išrėžti Ugnius, mums nusipirkus laisvus bilietus ir įšokus į lėktuvą. - Greit būsime Lietuvoje ir viską išsiaiškinsite.
- Aš pati blogiausia pasaulyje draugė...- išrėžiau.
- Galbūt padarei ir blogai, bet klaidos ištaisomos, o tu jas ir ištaisysi,- Ugnius nusišypsojo ir ištiesė man mažą grandinėlę.
Paėmiau ją.
- O Dieve... Kur tu ją radai?- suspaudžiau grandinėlę kumštyje, kurią man padovanojo Justas mums skrendant į Londoną. Ant grandinėlės buvo pakabintas pakabukas-širdelė, kurį atidarius vienoje pusėje buvo Justo, kitoje - Ugniaus nuotraukos.
- Tavo bendrabučio kambaryje... Ant grindų.
- Aš tikrai netyčia ją pamečiau...- stengiausi pasiteisinti. Iš tiesų buvau ją palikusi, kad kitiems nekiltų klausimų iš kur ją turiu. Juk tada mano gyvenimas apsivertė ir ko man mažiausiai reikėjo, buvo Justas ir Ugnius. Pastarasis, beje, iš vis nebuvo valstybėje, kurioje buvau aš.
Ugnius tyliai nusijuokė.
- Nesiteisink.
- Aš.. aš... aš velniškai atsiprašau visų, atsiprašau tavęs, atsiprašau už savo neapgalvotus poelgius, ir žinai... Man labai tavęs trūko. Man trūko tavęs, kai pasielgiau taip kvailai, kai pamiršau žmones, kurie mane myli ir kuriems esu svarbi...
- Nesiteisink,- vėl pakartojo Ugnius ir švelniai lūpomis palietė mano kaktą. - Viskas ištaisoma.

Vos tik lėktuvui nusileidus Lietuvoje išlėkiau į gryną orą. Buvo gera jausti lietuvišką šaltuką, lietuviško vėjo pliūpsnį ir mažus saulės spindulėlius... Visi žmonės aplinkui šypsojosi, atrodė jog jiems manęs tik ir trūko iki laimingo gyvenimo. Lengviau atsidusau - čia, Lietuvoje jaučiausi kaip niekad sava. Žingsnis po žingsnio keliavau Ugniaus rodoma kryptimi, kur mūsų turėjo laukti jo vairuotojas... Gerai, kad turėjau Ugnių, nes būčiau visai pamiršusi, kur ir dėl ko einu. Galiausiai susiėmiau į rankas, įsėdau į Ugniaus vairuotojo Benedikto automobilį ir mes pradėjome važiuoti.
- Kur pirmiausia?- paklausė vairuotojas.
Ugnius klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane.
- Jis gali būti bet kur. Laiko turim mažai ir negalim įsivaizduoti, ką jis sugalvos... Ugniau, tu apžiūrėsi savo namus. Aš keliauju į Šilutės vaikų namus. Beveik garantuoju, kad jis ten.
- Ką jis ten veiks?
- Juk jis ten gyvena!!- sumosikavau rankomis.
- Turiu omeny, mano namus...- Ugnius švelniai pabučiavo mano ranką, norėdamas nuraminti.
- Jis gali būti bet kur...- atsidusau.
Galiausiai Ugnius buvo nuvežtas į savo namus. Benas didžiuliu greičiu pasileido į Šilutės pusę.
- Nepersistenkit,- lyg niekur nieko pasakiau. - Vienaip ar kitaip, gyva likti noriu.
Benas nusišypsojo ir linktelėjo. Šiek tiek sumažinęs greitį ramiai vairavo link vaikų namų, kuriuose tikėjausi rasti Justą... Tikėjausi rasti jį, tikėjausi, jog jis man atleis, kad viskas vėl bus po senovei.
- Čia,- ištariau aš, kai Benas įsuko į pažįstamas Šilutės vaikų namų gatves.
- Galėčiau dirbti navigacija,- Benas, garbaus amžiaus vyriškis nusikvatojo. - Kur toliau?
- Tiesiai tiesiai, važiuokit šita ilga gatve...- pasakojau. - Taip, dabar į kairę, tada tiesiai ir dešinėje bus posūkis.
Vairuotojas linktelėjo ir patraukė mano nurodyta kryptimi.
Automobilis sustojo prieš Šilutės vaikų namus.
- Ačiū,- šūktelėjau ir išsiropštusi iš automobilio nulėkiau į vidų.
- Viktorija?- nepatikliai nužvelgė mane Solvita ir iš visų jėgų apkabino. - Po velnių, ką tu čia veiki????!!- surėkė ji.
- Solve,- uždususi pažvelgiau į ją. - Ar čia yra Justas?
- Vika...
- Solvita!- praradau savitvardą. - Justas bėdoje, kur jis???
- Neži...
Solvi tik spėjo palinguoti pečiais, kai aš perbėgau visus Šilutės vaikų namus, pasisveikinusi su Tautvydu iškniausiau visą Justo kambarį, ieškodama kažkokių ženklų, kurie pasakytų kur jis...
ŽINAU!
Kaip vėjas išlėkiau iš vaikų namų ir patraukiau į mūsų mėgstamiausią vietelę.
Kaip ankščiau apie ją nepagalvojau? Juk ten mums su Justu labiausiai patikdavo vėjo ošimas, skaisčiausiai švietė saulė, aplinkui būdavo tyriausias sniegas... Jis ten tikrai bus. Kur jis daugiau galėtų būti???
Už posūkio išvydau rusvą, sniegu apkritusį suoliuką.
Tokį pat, kaip visada.
Tokį pat šviesų ir gražų.
Bet.
Justo ten nebuvo.
Išsprogdinusi į mane akis, rankomis pasirėmusi į klubus, pasipuošusi šelmiška šypsenėle prieš mane stovėjo Milda.
- Labukas,- nusikvatojo ji.
Atsidusau.
- Klausyk, Milda, pažadu leisiu milijoną kartų šaipytis iš manęs, bet prašau pasakyk, ar čia nebuvo kartais Justo? Pameni Justą? Aukštas, gražus. Justas!
- Ne.
Mano viltys iš kart sudužo.
- Tiksliau...- tęsė ji.
- Milda, pažadu, padarysiu viską, ką tik liepsi, tik padėk surasti jį...
Milda nepatikliai nusijuokė.
- Nei kiek nepasikeitei..
- Mil..
- Nutilk,- šiek tiek pikčiau pasakė ji. - Aš žinau kur jis. Žinau, kas jam yra, žinau viską.
- Tai pasakyk..- paprašiau dar kartą.
Ši nusišypsojo.
- Matulevičiaus mergaitė prašosi mano pagalbos...- vėl nusikvatojo.
Palinksėjau galva.
- Liksiu tau skolinga. Kiekviena akimirka labai svarbi, prašau.
Milda atsisėdo ant suoliuko.
O Dieve, ji sėdi ant mūsų suoliuko. Mano ir Justo. Kurio dabar nerandu.
- Seniai norėjau pasikalbėti,- Milda parodė į suoliuką, sakydama, jog atsisėsčiau.
Greitai prisėdau. Turiu taupyti laiką.
- Kiek mano šaltiniai pranešė, jau žinai apie mamą...- Milda nuleido galvą. - Užjaučiu. Tikrai.
- Mh..- burbtelėjau. - Tai nieko nereiškia. Šiuo metu.
- Žinai...- Milda nusišypsojo. - Vakar buvau bažnyčioje. Visus Šilutės vaikų namus nuvežė į Šilutės bažnyčią. Kai kurie ten buvo pirmą kartą, tarp jų ir aš, ir žinai... Buvau išpažinties. Žinai kas per ją daroma?- ji pakėlė akis į mane.
- Milda, aš žinau kas yra išpažintis,- atsidusau.
- Atlikau išpažintį... Gal tu ir netikėsi, bet kaip ir sakoma, mano siela išsivalė... Po jos pasijaučiau visai kitokiu žmogumi.. Nebe blogu, bet tyru, geru, dovanojančiu kitiems šypsenas...
- Kur suki?- klustelėjau.
- Kunigas sakė, kad būsiu atleista nuo nuodėmių, jei atsiprašysiu tavęs...- Milda atsisuko į mane.- Ar gali išklausyti mane?
Pažvelgiau į Mildą. Mergina, kuri seniau buvo didžiausia mano priešė dėl visai neaiškių priežasčių dabar žvelgė į mane viltimi degančiomis akimis, kuriose kaupėsi ašaros... Ji tikrai man pasirodė geresnė nei visada, todėl nežymiai linktelėjo galva.
- Tik prašau, tikėk manim...
- Pasistengsiu,- nusišypsojau.
- Viktorija, aš pažįstu tavo mamą... Tiksliau, pažinojau...- Milda pradėjo savo pasakojimą. - Ji buvo gera moteris. Aš tai žinau. Kadaise tavo mama buvo mano tėčio sugyventinė... Žinoma, tada aš dar net nebuvau savo motinos pilve, bet man gimus... Viskas pasikeitė. Aš buvau tik vargšas kūdikis, kuris nieko nesuprato, bet vėliau, užaugus ir išgirdus visą istoriją iš sesers aš... pajutau kažką savyje. Man gimus tėtis mus paliko. Vėliau sužinojau, jog pas kažkokią moterį... Sulaukusi keturiolikos pradėjau labiau domėtis savo praeitimi. Pasirodo, ta kita moteris buvo... Viktorija Diksienė.
- Mano mama?- išsižiojau.
- Tikriausiai...
- Tai mes... sesės?- dar labiau nustebau.
To negali būti. O ne.
Milda nusikvatojo.
- Norėtum?- ji pažvelgė į mane. - Ne, kad ir kaip gaila, mano tėtis su tavo mama pasimėtė tik šiaip sau.. Be vaikų,- pabrėžė ji. - Ir jie nebuvo susituokę ar kažkas panašaus.
- Tai reiškia, aš turiu savo tėtį ir mamą, o tu savo, tiesa?- paklausiau, norėdama įsitikinti, jog manęs su Milda nejungia jokie giminystės ryšiai.
- Taip,- ji linktelėjo. - Supratusi, jog kažkokia moteris išskyrė mano šeimą... Sukūriau ''keršto'' planą. Žinai... manyje degė pyktis. Širdis buvo išplėšta, nes nebeturėjau tėčio, nebeturėjau tikros šeimos... Nusprendžiau atkeršyti bet kam, kas susiję su ta moterimi... Internete įdėjau skelbimą, kad ir kaip tai juokingai skamba - ieškojau bendrininkų. Viena mergina atsiliepė - pasak jos, ji mėgsta blogus darbus, adrenaliną ir panašias nesamones... Ta mergina supažindino mane su Aiste, kuri...- Milda nuleido galvą. - Kuri pasamdė Ugnių. Kaip ir žinai, jis turėjo užkabinti tave, o paskui viską būtume dariusios pačios... Bet. Ugnius viską sugadino. Jis ir toliau pradėjo bendrauti su tavimi...
Linktelėjau galvą. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip Ugnius pirmąsias mūsų susipažinimo dienas lepino mudu su Justu...
- Tu tik norėjai man atkeršyti...- nuleidau galvą. - Dabar bent jau žinau dėl ko.
- Iš dalies, tu dėl to nekalta, juk tavęs tuomet net nebuvo...- Milda šyptelėjo. - Aš iš prigimties bloga. Noriu daryti viską, kas bloga... Galiausiai vakar supratau, jog praeities nepakeisiu - mano šeima nebe sugrįš, tėtis irgi, tos akimirkos, kurias turėjau patirti tuomet jau praeityje... Reikia gyventi dabartimi.
- Atleisk,- te ištariau.
Milda nusijuokė.
- Nejuokauk. Viktorija, oficialiai tavęs atsiprašau už viską, ką dariau bloga tau... Tikiuosi, kad kada nors sugebėsi man atleisti. Nenoriu būti drauge, bičiule ar panašiai, bet nenoriu būti prieše, kurią griežtum per dantį.
Mano lūpų kampučiai pasikėlė.
- Ačiū už nuoširdų atsiprašymą,- nusišypsojau. - Dabar bent jau žinau tiesą ir tai, kad daugiau tai nebe pasikartos... Žinai, man tikra norėtųsi ir toliau kalbėtis su tavimi, bet aš tikrai turiu surasti Justą...
- Galiu atsiprašymo proga padaryti tau paslaugą?- ši nusišypsojo.
Linktelėjau.
Milda dingo iš už krūmų ir po minutės paskui save atsitempė jį.
Nuostabiausią.
Linksmiausią.
Draugiškiausią.
Gražiausią.
Nuoširdžiausią.
TIKRIAUSIĄ DRAUGĄ.
- JUSTAI!!!!- pašokau nuo suoliuko ir pribėgau prie jo. Stipriai stipriai išskėčiau rankas ir šokau jam į glėbį. Spaudžiau iš visų jėgų ir net nepajutau, kaip pradėjau verkti...
- Aš... aš... taip jaudinausi,- šniurkštelėjau nosį.
Justas nusijuokė.
- Mums abiems reikėjo pabūti vieniems ir pamąstyti...
- Taip,- linktelėjau ir suspaudžiau jį. - Ar priimtum mano atsiprašymą? Žinau, kad elgiausi kvailai, žinau, kad dariau nesąmones ir verčiau tave jaudintis... Bet kad tu žinotum kaip sunku gyventi be tavęs!- gnybtelėjau Justo nosį.
Šis nusikvatojo.
- Ir aš tavęs labai atsiprašau, mieloji... Esi man svarbiausia,- jis šyptelėjo.
- Geriausi draugai amžinai,- išsišiepiau iki ausų. - Kaip gera, kad vėl esi šalia...
- Tu išgyvenai tikrai sunkų laikotarpį, Vike... Atleisk, jei prie visko prisidėjau ir aš, atleisk Mildai, atleisk visiem ir keliauk per pasaulį iškėlusi galvą - tu nugalėtoja!
Prisiminiau Mariaus žodžius sapne. Aš nugalėtoja.
- Turim tau dar vieną dovanėlę,- lūpų kampučiu nusišypsojo Milda.
- Dar vieną?- pakėliau antakį.
Staiga kažkur išgirdau gitaros stygų skambesį ir nerealų, svaiginantį aksominį balsą...
Iš už kampo, su baltu kostiumu, raudona rože kairėje švarko pusėje, raudonu kaspinu ant galvos pasirodė mano princas, kuris dabar atrodė kaip tikras princas. Rankose jis laikė gitarą ir dainavo mano mėgstamiausią dainą... Dainą, sukurtą man. Dainą, kuri yra apie mane... Dainą, kurią grojo jis tą vakarą prie ežero... Dabar jis vėl ją grojo.
Užgniaužė gerklę, kai vėl išgirdau tuos svaiginančius dainos žodžius.
- Ašaros delne, jomis nuplausiu tavo veidą, gal suprasi tada, kaip karštai tave myliu. Saule mylima, būk kasdien šalia manęs, be tavęs diena liūdesio pilna...Kai saulė delnuos, kai širdį paguos... Nes po saule aš gyvenu.. O saulė tai tu.. Aš sparnų neturiu, pakilti ten kur ir tu negaliu...
Net nepajutau, kaip skruostu nuriedėjo sūri džiaugsmo ašara. Nerangiai ją nusivaliau ir išsišiepiau.
- Tas kaspinas tau tinka.
Justas su Milda pradėjo kvatotis.
Staiga Ugnius padėjo gitarą ant suolo, pasitaisė kaklaraištį ir tiesiai ant tokio pat balto sniego priklaupė ant vieno kelio.
- Mieloji Viktorija, esi mano gyvenimo saulė... Ačiū, kad šviesini mano dienas, jas paverti įdomesnėmis, linksmesnėmis, šviesesnėmis... Be tavo juoko, šypsenos ir akių žvilgsnio mano gyvenimas būtų nemielas... Mieloji Viktorija, matant šiems žmonėms noriu pasakyti tau tūkstantį kartų kartotą MYLIU už visa, ką suteikei man... Ačiū už tai, kad išmokei gyventi, ačiū už tai, jog išmokei džiaugtis mažomis smulkmenomis... Viktorija Diksaite, oficialiai klausiu, ar tekėsi už manęs?- Ugnius prieš mano akis ištraukė mažą dėžutę su beprotiškai gražiu žiedu viduje. - Ar visada būsi mano Viktorija?
- Ugniau!- kvyktelėjau iš džiaugsmo. - Aš nepilnametė!
- Mums ir nebūtina daryti tų nuobodžių ir banalių vestuvių...- jis nusišypsojo. - Galime sugalvoti savo, be taisyklių ir nepilnamečiams... Turime puikų altorių,- Ugnius parodė į suoliuką. - Ir daug svečių. Kas nori būti vyriausios pamergės?
Pakėliau galvą į viršų. Pro pačių nuostabiausią Šilutės Vaikų namų langus žiūrėjo visi vaikai, su kuriais praleidau tiek daug metų kartu, po vienu stogu... Visi man mojavo, šypsojosi ir verkė kartu su manimi... Staiga lyg iš dangaus pradėjo kristi balionai, ant kurių visų buvo užrašyta '' Myliu tave, Viktorija''. Pagavau vieną ir suspaudžiau rankose.
- Ar tai tiesa?- pažiūrėjau į Ugnių.
- Šimtu procentu,- jis nusišypsojo.
Susprogdinau balioną ir apkabinau Ugnių.
- Aš ir tave myliu.
Įsisiurbiau jam į lūpas, kai Ugnius visų man svarbiausių žmonių akivaizdoje padovanojo patį nuostabiausią, nuoširdžiausią ir pilną nevaržomos meilės bučinį.
Tai nuostabiausia diena mano gyvenime, nuo kurios aš pradėsiu gyventi kitaip.

THE END

30 įrašas

Širdis daužėsi it pašėlusi. Delną prispaudžiau prie krūtinės, bijodama, jog pamesiu širdį... Galvoje buvo vienintelė mintis - mane apgavo. Tiesiogine ta žodžio prasme kabino makaronus ir dabar per savo naivumą gavau atlygį. Taip man ir reikia.

Tik po geros minutės suvokiau, kad man laikas šalintis iš čia, kol Tomas su Edvinu manęs nepamatė. Nuskuodžiau aukštu žemyn ir įlėkiau į rūbinę, kur padavusi žetoną gavau savo striukę. Bėgomis nulėkiau į tualetą ir iš kišenės išsitraukiau telefoną.
- Koks po velnių.. koks to bendrabučio... numeris...- drebėdama iš baimės spaudžiau telefono klavišus ir rinkau skaičiau, bet deja, bendrabučio administratorė neatsiliepė.
Po aštuoniolikto bandymo garso signalas pasigirdo ir po keliolikos sekundžių fone išgirdau švelnų administratorės balsą.
- Lithuanian dormitory '' Sunshine''.
- Sveiki, e, čia aš, gyvenu jūsų bendrabutyje, Viktorija Diksaitė. Ar galėčiau pasikalbėti su 204 numeryje gyvenančiu Justu Vaitkevičiu? Tai tikrai labai skubus atvejus.
- Hm..- administratorė kelias sekundes patylėjo. - Tuoj jį pakviesime.
Lengviau atsidusau. Tuoj išgirsiu Justo balsą ir jis man pasakys, ką turiu daryti.
Laukiau pora minučių, kai kitame ragelio gale išgirdau šlamesį.
- Justai?- klustelėjau.
- Atleiskite, panele Diksaite, bet jūsų minėto vaikino bendrabutyje... nebėra.
- Kaip suprast ''nebėra''?- aiktelėjau.
- Jis prieš kelias valandas išsiregistravo iš bendrabučio sąrašo ir išsikraustė iš kambario. Jo čia nebėra.
- Ar jūs, na.. tikra? Gal ne taip pažiūrėjote? Jis Vaitkevičius, ar gerai pažiūrėjot pavardę?- ieškojau vilties.
- Atleiskite, panele, bet tikrai neturiu kuo jums padėti. Patikrinau dar kartą, jokio Vaitkevičiaus nebėra. Dar klausimų turite?
- Ne...- atsidusau. - Tikriausiai ne.
- Gerai, viso gero.- ir ryšys nutrūko.

Kumščiu trenkiau į sieną. Jo nėra. Ir niekas man negali padėt... Veidu pradėjo riedėti sūrios ašaros... Paliečiau jas liežuvio galiuku, norėdama paragauti savo skausmo... Sukniubau ant plytelių ir rankomis užsidengiau veidą. Net pamiršusi, jog esu viešame tualete, pradėjau kūkčioti balsu...

- Padėti?- išgirdau balsą virš savęs.
Pakėliau galvą. Prieš savo akis pamačiau Edviną, kuris šelmišku žvilgsniu žvelgė į mane.
- Ką veiki moterų tualete?- nusivaliau ašaras.
- Tikriausiai ieškau tavęs,- Edvinas nusijuokė ir ištiesė man savo ranką. Suspaudžiau ją ir šiaip ne taip pakilau nuo šaltų plytelių, ant kurių praleidau pastarąsias dešimt minučių.
- Ar galėtum parvežti mane namo?- lyg nieko nežinodama paklausiau.
- O, Viktorija, aš tikrai norėčiau, bet turiu kai kur išvažiuoti... Tave parveš Tomas, ar tu nieko prieš?- Edvinas man dailiai nusišypsojo.
Galvok. Galvok. Galvok.
Negaliu tiesiog sėsti į automobilį žmogaus, kuris mane nusipirko už aštuonis tūkstančius. Negaliu.
Gelbėk savo kailį, Viktorija, gelbėk...
- Iš tiesų, tikriausiai galėčiau parvažiuoti autobusu...
- Čia nevažinėja autobusai, Viktorija. Šiame kvartale nėra jokių autobusų,- Edvino žvilgsnis įsmigo į mane. - Tu važiuosi su Tomu, supratai?
Galvok.
- Manęs atvažiuos mano draugas,- nusišypsojau, po šypsena slėpdama baimę. - Jis ir parveš.
Edvinas pasilenkė prie manęs ir tyliai į ausį sušnypštė.
- Nemanyk, kad nemačiau, kad slapta mūsų klauseisi...- čaižus Edvino balsas manyje uždegė ugnį. - Darysi viską ką lieps jis, nes prižadu, kitaip tavo draugai turės lavoną...
Nurijau seiles. Aš mirus.
- Tu negali taip imti ir manęs nužudyti!- akyse vėl prisitvenkė ašaros. - Jie sužinos, kad tai padarei tu!
- Kaip sužinot, ką? Kaip?- Edvinas staigiu judesiu išsitraukė peilį. - Juk lavonai nekalba...
- Edvinai!! Edvinai, aš tavimi pasitikėjau, negi tu taip padarysi su manimi...!- žvelgiau į jį apsiverkusiomis akimis.
- Nori likti gyva?
Staiga įtampa nuslūgo.
- Sakyk sąlygas,- nurijau seiles.
- Penkiasdešimt tūkstančių.
- Ko ko ko?- išsprogdinau akis.
- Ko girdėjai. Penkiasdešimt gabalų arba tu lavonė.
- Edvinai, juk tu žinai, kad aš neturiu pinigų!!!- mano kojos pradėjo virpėti. - Turiu tik tiek, kiek užsidirbau dirbdama su tavimi, tu juk žinai! Iš kur aš gausiu tokią sumą???
- Aš pasakiau - tu gausi tuos pinigus...- Edvino peilis palietė mano kaklą. - Tai mirties ir gyvybės klausimas.
- Edvi...
Mano kaklas pajuto peilio ašmenis, spėjau žvygtelti, kai staiga netekau sąmonės.

Pabudau kažkokioje keistoje aplinkoje. Patalpa dvelkė specifiniu, nosį raukiančiu kvapu - vaistai...
Kelias minutes žvelgiau į lubas.
- Prabudai?
Išgirdau balsą ir pakėliau galvą nuo gulto. Prieš akis išvydau Marių.
- Ma...riau?- išpūčiau akis ir išsižiojau. - Ką čia veiki?
- Nieko,- šaltai atsakė jis.
- O Dieve, Mariau, kaip gerai, kad tu čia! Ir kad aš.. čia..- prisiminiau keistus įvykius. Nežinojau, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos moterų tualete - gal valanda, gal trys, gal visa para...
- Mh..- jo veido išraiška nepasikeitė. Jokių emocijų.
- Mariau, kas yra?- susidomėjau.
- Tu niekšė..- jis pažiūrėjo į mane smerkiančiu žvilgsniu. - Tu niekšė, žinojai? Tu įkišai mane į cypę, nors aš nieko tau nedariau...
- Mariau, ką čia šneki, aš nič nieko nedariau...- nurijau seiles. - Juk žinai, jog tai tas Gabrielius tai padarė, ne aš! Jis sugalvojo, jog tu blogas, norėjai mane nužudyti ir panašiai!!
- Tu tiki?
- Tikiu kuo?- pasimečiau.
- Jo hipoteze... Kad noriu tave nužudyti,- Marius sugniaužė kumščius.
Nusišypsojau.
- Aš pasitikiu tavimi, Mariau.
- O Ugniumi?
- Mariau, kas tau yra, ar tu gali man pasakyti? Juk sakiau, tai ne aš sugalvojau tą teoriją, jog tu blogas... Ne aš, supranti? Aš tavimi pasitikiu!!
Marius atsiduso.
- Tu tokia naivi.
- Mariau...- dusliai ištariau.
Jis pasistatė kėdę prieš mane ir rankose vis dar laikydamas peilį, pirštais lietė jo ašmenis lyg nejaustų jokio skausmo.
- Tu tokia naivi.
Jis jau sakė tai. Kvailelis.
- Mariau, sakyk... Vedi mane iš proto.. Tyla, tyla, tu juk žinai, kad ji žudo!
- Kaip reaguotum, jei iš tikrųjų norėčiau tave nužudyti?
Nurijau seiles.
- Mariau!- pasistengiau kuo natūraliau nusijuokti. - Nustok mane gąsdinti.
- Aš negąsdinu tavęs, Viktorija. Nenoriu tavęs įbauginti, nenoriu, kad tu bijotum, drebėtum ir kalentum dantimis iš baimės... Aš tik noriu...- jis atsiduso. - Kad tu kentėtum.
O Dieve. Jaučiuosi kaip kokiame melodraminiame filme.
- Ką aš tau padariau?
Marius šlykščiai nusikvatojo ir jis iš kart pasidarė man lyg svetimas.
- Tau dar negėda klausti, ką man padarei?- Marius mėgavosi savo balso tonu. - Tu šiukšlė, Viktorija. Gabrielius nemelavo, sakydamas, jog nekenčiu tavęs ir esu blogas. Ir tikriausiai tu nelabai atsimeni šią naktį, bet su Edvinu mes pažįstami, su Tomu irgi. ''Išgelbėjau'' tave, nes norėjau pats nužudyti...- Mariaus veide atsirado šelmiška šypsėnėlė. - Tiksi paskutinės tavo gyvenimo minutės, brangioji.
- Bet...- staiga gerklė išdžiuvo. - Kodėl? Ką aš padariau?
- Tu atsiradai...- Marius atsiduso. - Atsiradai ten, kur tokiems žmonėms kaip tu neverta būti...
Nuleidau galvą.
- Mariau...
- Tai tiesa. Aš privalau tavimi atsikratyti pats, kad daugiau nesimaišytum.
Aš sapnuoju.
- Kas tau labiau patiktų, pistoletas ar peilis?- Marius nusikvatojo.
- Mariau!- šūktelėjau, kai pamačiau aršų jo žvilgsnį.
Aš sapnuoju.
Taip nebūna.
Čia tik mano fantazija.
- Šauksmas reiškia gerą pasirinkimą - pistoleto šūvis visai nebloga mintis...- Marius pradėjo dėti kulkas į pistoletą ir akivaizdžiai tai rodyti man. Galiausiai atsisuko į mane. - Atleisk man, bet aš privalau.
Jis atsiprašinėja, bet po kelių sekundžių nukreips tą šaudantį daiktą į mane???
- Ar prieš pavirsdama lavonu galiu užduoti... pora klausimų?- pažvelgiau į jį viltingu žvilgsniu.
Marius metė savo žvilgsnį į laikrodį, esantį ant jo rankos.
- Nelabai.
- Prašau, prašau pasakyk, kodėl Milda išsirinko būtent mane? Ką aš jai padariau?
- Tai turėsi išsiaiškinti pati, Viktorija,- Marius atstatė šautuvą prieš mane. - Tai tavo gyvenimo užduotis. Neapvilk manęs, išsiaiškink tiesą ir būk šio žaidimo nugalėtoja. Aš tikiu tavimi. Tu turėsi šviesią ateitį. Būk laiminga.
Jis paspaudė gaiduką ir kieta kulka žaibišku greičiu skriejo link manęs.

- Viktorija.. Viktorija... Viktorija... Viktorija...
- Viktorija. Viktorija, atsiliepk, Viktorija, ar girdi mane, Viktorija, Viktorija...


Pakėliau sunkius akių vokus.
Aš gyva.
Galvoje ūžė bent penki šimtai traktorių. Toks jausmas, jog jie mano smegeninėje artų dirvą... Sunkiai pakėliau ranką, norėdama įsitikinti, jog ji sveika..
- Ji gyva!!!- balsas iš kairės privertė mintimis užsikišti ausis. - Ugniau, žiūrėk, Ugniau!!!
Staiga prieš akis pamačiau patį nuostabiausią veidą, kuris dabar nebuvo toks jau nuostabus... Išvargusios, paraudusios akys, susirūpinusi šypsenėle, kuri greitai pavirto į džiaugsmo išraišką.
- Viktorija,- Ugnius nesivargino pasakyti daugiau nei mano vardą.
Jo akyse sužibėjo vilties kibirkštėlė ir jis stipriai suspaudė mano ranką.
- Pasakyk ką nors,- jis žvelgė į mane spindinčiomis akimis.
- Labas.
Ugnius lengviau atsiduso.
Buvau pasiilgusi švelnių Ugniaus rankų, jo žvilgsnio ir...
JUSTAS!!!!
- Kur Justas?- mano tonas surimtėjo. - Ugniau, Justui kažkas blogai, aš taip manau, jo nebėra bendrabutyje, Ugniaus, surask jį!
Jis tik pridėjo savo tobulą pirštą prie mano lūpų.
- Jis tiesiog išskrido į Lietuvą, jam viskas gerai.
- '' Tiesiog išskrido''???- išsižiojau. - Net man to nepasakęs???
- Galbūt tam buvo svari priežastis?- mąstė Ugnius. - Jis vakar man paskambino ir pasakė, jog skrenda į Lietuvą ir prašė manęs skristi čia gelbėti tavęs, nes pasak jo, tau grėsė pavojus. Ačiū Dievui, jis buvo toks geras draugas ir man pranešė apie tave, nes kitaip...- Ugnius lėtai nuleido galvą. - Viktorija, aš galėjau tave prarasti.
Miglotai prisiminiau paskutinių valandų įvykius. Marius. Jis šovė į mane???
- Kur Marius?- vėl aiktelėjau.
- Kiek girdėjau, kalėjime..- Ugnius pažiūrėjo į mane. - O kas?
- Pasakok man viską, kas nutiko, kai nualpau,- pradėjau drebėti.
- Atskridau į Londoną ir nulėkiau į tavo bendrabutį, kur tikėjausi tave rasti ir paklausti tavęs kodėl Justas sako, jog tau gresia pavojus. Tavęs neradau, bet radau tokią malonią merginą, Austėją, tu tikriausiai ją pažįsti.
- Kalbėjai su Austėja?- pertraukiau jį.
Negi Austėja papasakojo Ugniui apie mūsų darbelius???
- Sutikau ją prie registratūros. Klausiau administratorės ar nematė tavęs, kai priėjo ji ir paklausė, kam man reikia Viktorijos. Pasakiau jai, kad tu mano mergina, tau gresia pavojus ir man būtinai reikia tave surasti. Tada ji prisistatė ir išsidavė man, jog žino, kur tu. Davė man kažkokio Edvino telefono numerį ir nurodė ''Juodosios rožės'' adresą. Kaip galėdamas greičiau atlėkiau ten, bet jau maniau, kad pavėlavau, nes klubas buvo kone tuščias, žmonės skirstėsi... Kai tada išgirdau šūktelėjimą. Jis sklido iš tualeto. Kaip žaibas nuskriejau į jį ir atidaręs moterų tualeto duris išvydau tai, ko labiausiai bijojau - Tu gulėjai ant žemės, o tas Edvinas, ar kaip jis, buvo pritūpęs prie tavęs ir laikė peilį. Tuomet nesusivaldžiau, bijojau, kad praradau tave... Edvinas pora kartų paragavo mano kumščio ir galiausiai po ilgų grumtynių leido išsivežti tave - kaip čia pasakyti leido...- Ugnius nuleido galvą. - Sumokėjau jam ir pasišalinau kartu su tavimi. Atsivežiau tave į šitą viešbučio kambarį ir leidau tau nusnūsti.
- Ir viskas?
- Dar kažko reikia?- Ugnius nustebo. - Tu vos nemirei, bet tau dar neužtenka? Saulele...
- O Marius? Argi aš nebuvau pas Marių?- išsižiojau.
- Aš tau sakau kaip buvo, o Marius kalėjime, pati juk žinai...
O Dieve. Ranka nusivaliau prakaitą nuo kaktos.
- Aš sapnavau,- atsidusau.
- Sapnavai ką?- susidomėjo Ugnius.
- Ugniau, tai buvo ženklas... Ženklas, kad aš privalau iš visko kapstytis pati...
- Koks ženklas po velnių?- nekantrumu degė jis.
- Sapnavau Marių,- pradėjau. - Jis mane išgelbėjo iš Edvino gniaužtų. Iš pradžių jis buvo geras ir malonus, bet galiausiai išrėžė man, kad esu šiukšlė ir nori mane, na... pašalinti,- pasimuisčiau. - O tada... tada jis šovė ir tada atsiradai tu, prieš mane...- atsidusau.
- Tai tik sapnas, mieloji, tai tik sapnas...- Ugnius švelniai kedeno mano plaukus. - Tau be manęs būti vienai per daug pavojinga, bet dabar... dabar aš čia, su tavimi ir saugosiu tave visada! Greitai keliausime namo ir gyvensime taip, kaip tu nori...
Pažvelgiau į jį.
- Bet sapnas turėjo prasmę..
- Kad nereikia pasitikėti nei Mariumi, nei visais Edvinais, tik manimi?- Ugnius šyptelėjo.
Jis švelniai apglėbė mane savo ranka.
- Ne..- užsimerkiau ir bandžiau prisiminti Mariaus pasakytus žodžius. - Marius buvo kaip pranašas, supranti? Per sapną, per savo vaizduotę aš gavau žinutę...
- Ką jis jau tokio pasakė, kad tu nesiliauji apie tai galvoti?
- Jis pasakė, jog aš privalau išsiaiškinti visus savo gyvenimo klaustukus - Milda, tėvai...- nutilau. - Tu...Supranti, jis mane įkvėpė. Jis pasakė, jog turiu jo neapvilti ir laimėti šį žaidimą...
- Viktorija...- jis švelniai priglaudė mane prie krūtinės.
- Nuo ko galėčiau pradėti? Milda? Galbūt,- atsidusau. - Norint iš jos išpešti tiesą, reiks keliauti į Lietuvą...
- Vika...
- Aš pakalbėsiu su ja ir...
- Tu jos neberasi,- pertraukė mane Ugnius.
- Kaip suprast neberasiu?- pažvelgiau į jį.
- Ji...- Ugnius nuleido galvą. - Tikriausiai nenorės tavęs matyti. Tau nereiktų vargintis keliaujant pas ją.
- Bet aš noriu sužinoti tiesą...
- Tiesą... - Ugnius atsiduso ir suspaudė mane savo glėbyje. - Milda.. na, ji...
Suskambėjo Ugniaus telefonas. Jis, atrodo patenkintas, kad reikalas su Milda bus atidėdamas, išsitraukė telefoną.
- Žinutė?- klustelėjau.
- Taip. Nuo Vismantės.. keista,- Ugnius mikliu judesiu atidarė žinutę.

SIŲSK VIKĄ Į LIETUVĄ!!!!!! GREIČIAU!!!!!!!!! JUSTUI BLOGAI

Pašokau nuo lovos. Veide atsirado išgąsčio požymiai. Justas.

Rašytojos Vilijos laiškiukas skaitytojams nr. 8

Sveiki, draugai ;))

Rašau jums gražų šeštadienio vakarą, norėdama pranešti apie naujausius LEDINĖS AŠAROS
partnerius !!!

(Jei taip galima pasakyti)

Taigi, mano istoriją tikriausiai skaito tie, kurie skaityti mėgsta, tai daro gana dažnai arba retai, bet vis tiek skaito. Tokius žmones, kurie neabejingi geroms ir nelabai knygoms, kviečiu apsilankyti į labai mielos merginos Sandros blog'ą

www.asskaitau.blogspot.com

Neišsirenki ką skaityti?
Neįsivaizduoji, kokia knyga yra nusipelniusi tavo dėmesio?
Nusižiūrėjai knygą, bet nežinai ar ji gera?
Ieškai draugiško patarimo?

Viskas, kas susiję su knygomis bus Sandros blog'e!
Ten rasite konkursų, kurių prizai - knygos.

Taip pat Sandra aprašo visas knygas, kurias yra skaičiusi, todėl tai puiki proga sužinoti kito žmogaus nuomonę apie knygas...

Todėl lankomis jos blog'e tiesiog spausdami ant nuorodos viršuje arba ant dešiniąjame kampelyje esančios nuotraukos.

Ačiū, ačiū, ačiū visiems, draugai. :)

Greitai susitiksime.

Myliu, Vilija.
P.S. Į susitikimą atsinešiu jubiliejinį 30-ąjį įrašą. :)))

29 įrašas

- Kur eini?- klustelėjo Justas, kai susikirtome prie paradinių durų.
- Į lauką,- lyg niekur nieko atsakiau.
- Galiu palaikyti kompaniją, jei nori...
- Pasivaikščiosiu viena,- niūriai nusišypsojau ir išėjau į lauką.
Net pati nepajaučiau, kaip pasikeičiau. Mūsų santykiai su Justu atšalo, bet ne todėl, kad jis man nebepatinka... Tiesiog įgrimzdau į vagystės liūną ir nebegaliu iš to išlipti. Justui to nesakiau - man būtų pernelyg gėda. Jis suprastų, jog aš nusiritau, nusiritau į dugną... Bet man kitaip neišeina - vieną kartą pabandžiau ir dabar esu priklausoma nuo Edvino ir jo grupuotės.
Uždirbame pinigų. Juos visus slepiu po lovos čiužiniu bendrabutyje. Dalį nešiojuosi striukės kišenėje - pavojinga, bet man nesvarbu. Jau kartu su manimi apšvarinome tris parduotuves - vieną rūbų, kita buvo maisto prekių, o trečia - papuošalų... Iš pastarosios vos pavyko pasprukti, nes parduotuvėje buvo kameros. Filmavimo kameros. Gerai, kad buvome su kaukėmis ir užsukome vakare.
Tolumoje pamačiau Austėją.
- Seniai lauki?- šūktelėjau ir priėjau prie jos.
- Pora minučių,- ji nusišypsojo ir apglėbė mane viena ranka. - Kaip tavo telefonas? Patogus?
Taip. Telefonas. Prieš dvi dienas kartu su Austėja ir Edvinu užsukome į telefonų saloną. Ten išsirinkau vieną. Su didžiuliu liečiamu ekranu, patogiais mygtukais SAMSUNG telefoną. Kadangi pinigų turėjau daug, pirmasis mano telefonas buvo geras. Dabar laisvai galiu susisiekti su Edvinu, Austėja ar kitais. Gaila, kad su senaisiais draugais ne... Jei papasakočiau apie telefoną, jie žūt būt norėtų sužinoti, iš kur gavau pinigų jam nusipirkti.
- Dirba puikiai,- šyptelėjau, kai pradėjome judėti šaligatviu.
- Ar tau Edvinas minėjo, kokią užduotį turime šiandienai?- ilgi Austėjos plaukai žaidė su vėju.
- Ne, nieko nesakė,- gūžtelėjau pečiais.
- Tai rimta,- ji atsisuko į mane. - Aš nežinau, ar norėsiu dalyvauti.
- Dalyvauti... kur?- pakėliau vieną antakį?
- Šį vakar užmiestyje vyks vakarėlis... Žinai, alkoholis, rūkalai, garsi muzika ir nešvankybės...- Austėja nusipurtė. - Edvinas reikalauja, kad ten važiuotume.
- Jei nenori, nevažiuok,- ištariau. - Jis tavęs neprivers. O man net nesiūlė, todėl net nesiruošiu kažkur eiti.
Supypsėjo telefonas mano kišenėje.
- Vilką mini - vilkas čia,- nusijuokė Austėja ir parodė į zvimbiantį mano telefoną.
Atsidusau ir išsitraukiau savo samsung'ą. Atrakinau telefoną ir nusivyliau - Austėja buvo teisi. Edvinas. Mikliu judesiu atsidariau žinutę.

'' Lauk manęs parke septintą. Atvažiuosiu tavęs paimti, šį vakar turime reikalų''

- Ir jis tikisi, jog viena jo žinutė privers mane kažkur važiuoti?- įsidėjau telefoną atgal į kišenę.
- Tu važiuosi?- Austėjos išsigandusios akys nukrypo į mane.
- Ei, mergyt, nebeatpažįstu tavęs,- nusikvatojau. - Kai susipažinome, buvai drąsi ir nevaržoma, o dabar drebi kaip epušės lapelis...
- Tu nežinai, kas vyksta tokiuose vakarėliuose,- mergina atsiduso. - Vieną kartą jau buvau. Tai tik purvini paauglių susirinkimai, kurie dažniausiai baigiasi muštynėmis arba policijos vizitu.. Žinai, nenoriu dar kartą to patirti.
- Prigąsdinai...
- Bet jei Edvinas liepia, tai daryti ir reiks. Kai kas nors iš jo gaujos nepaklūsta jam, vadui, jis tampa nevaldomas. Žinai, gal geriau važiuoti ten, atkentėti ir... Na, nes paskui žinai, Edvinas tikrai supyks...
- Kam rūpi tas Edvinas,- koja po kojos žygiavome šaligatviu. - Jei norės mus ten nusitempti, turės ilgai galvoti prašymo kalbą.
Mudvi nusikvatojome.

- Aš tau sakau, Viktorija, mums būtina ten būti,- čaižus Vaido balsas kuteno man ausį. - Edvinui tai labai svarbus susirinkimas. Ten bus kai kas,- Vaidas, vienas iš Edvino žmonių, tyliai ištarė paskutinį žodį.
- Kai kas?- sumirkčiojau.
- Taip, kai kas itin svarbaus jam.. Ir mums... - Vaidas atsiduso. - Ten bus vienas iš mūsų pirkėjų... Dar tada, kai nebuvo tavęs, Edvinas skaudžiai nusunkė vieną garsų Londono verslininko sūnų... Dabar jis ieško jo, bet Edvis pasiūlė susitarti. Jis turi užstatą.
- Užstatą?- kaip papūga kartojau kiekvieną Vaido žodį.
- Užstatą,- patvirtino jis. - Dalyką, kuris bus pas nukentėjusįjį, kol Edvinas gražins skolą.
- Skola didelė?- pasidomėjau. - Juk mes turime tiek pinigų, galime susidėti ir...
- Viktorija, tu net neįsivaizduoji, kelinženklė skola ten yra. Tai labai rimta skola,- jo balsas sugriežtėjo.
- Bet kodėl aš turiu ten važiuoti? Juk tarėmės, jog dirbsiu su jumis, bet tik tai, ką tarėmės ir jokių vakarėlių ar susitikimų į sutartį neįėjo...
- Kartais reikia nusižengti taisyklėms,- jis atsikosėjo. - Kartais reikia.
- Mhm.. - burbtelėjau. - Liksite man skolingi. Atvažiuokit prie parko septintą, kaip ir sakė Edvinas.
- Žinoma,- Vaido balso tonas prašviesėjo. - Apsirenk ką nors... viliojančio.

Likus keletai minučių iki kol Londono laikrodžiai muš septintą valandą vakaro, ramiai žygiavau link vietinio parko. Buvau apsirengusi stilingą, šilkinę suknelę, kurią neseniai atvežė Titas - dar vienas Edvino pasiuntinukas ir mūsų gaujos narys. Karolina paskolino aukštakulnius su tikrai aukštu kulnu - krypavau kaip antis, bet Karo sakė, jog grožis reikalauja aukų. Justas pamatęs mane tik pažiūrėjo žudančių žvilgsniu, bet nieko nebesakė - jis suprato, jog mūsų santykiai pašliję ir net nebesistengė išpešti, kur keliauju.
- Ankstyva,- iš parko pusės išgirdau skardų Edvino balsą.
- Tiesiog punktuali,- ramiai nuėjau prie jo ir atsirėmiau į automobilį. - Dar kažko laukiame, ar galime važiuoti?
- Atrodai stulbinamai,- Edvinas rijo mane akimis.
- Puiku,- vėjavaikiškai nusijuokiau ir atsidariau priekines automobilio dureles. - To ir siekiau.
Šelmiškai nusišypsojau.

Automobilis ilgai riedėjo tamsiomis Londono gatvėmis, o vėliau kažkokiais takeliais... Važiavome ilgai, todėl net kelis kartus spėjau paklausti Edvino, ar dar toli. Galiausiai šeštasis kartas manęs neapgavo ir automobilis sustojo.
- Labai ačiū,- sumurmėjau ir nužvelgiau aplinką.
Net čia, sėdint automobilyje uždarais langais girdėjau garsios, trankios, roko muzikos aidą... Aplink buvo daug jaunimo, bet tikrai ne visi turėjo pilnametystę. Prieš akis mačiau didžiulį, kelių aukštų plytinį pastatą. Prie durų švietė didžiulis užrašas

JUODOJI ROŽĖ

- Juodoji rožė?- nusikvatojau.
- Kuo blogas pavadinimas ''Juodoji rožė''?- Edvinas keistai pažvelgė į mane.
Apsidairiau. Aplink '' Juodąją rožę'' spietėsi žmonės. Kai kurie iš jų stovėjo prie laužo, esančio kairėje pusėje. Ugnis buvo didžiulė ir beveik mėlyna. Viskas atrodė baugiai.
- Jau gailiuosi, kad sutikau važiuoti čia,- ištariau.
Ne tik dėl to, kaip čia viskas atrodo. Išsigandau. Čia esu su menkai pažįstamu vaikinu, kuris atsivežė mane kažkur toli ir aš tikrai bijau.
- Atrodai išsigandusi...- jie švelniai perbraukė savo ranka man per skruostą.
- Ne,- nusišypsojau. - Man viskas gerai.
Edvinas išlipo iš automobilio ir atidarė man dureles bei paėmė mano ranką.
- Tuomet prašom, panele,- jis padėjo išlipti man iš automobilio ir uždaręs dureles dar kartą nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. - Atrodai pritrenkiamai.
Susigėdau.
- Jau sakei tai,- parodžiau jam liežuvį ir įsikibau į parankę. Kartu su Edvinu ir drebančia širdimi įėjome į ''Juodąją rožę''.

Muzika kone talžė pastato sienas. Mums pravėrus duris mano nosį pasiekė stiprus alkoholio, prakaito ir dūmų kvapas. Prie įėjimo mus pasitiko dvi, maždaug devyniolikos metų merginos - viena šviesi, kita keistos, kreminės spalvos plaukų savininkė.
- Labas vakaras,- ištarė šviesioji.
- Esate sąraše?- ją papildė kita mergina.
- Edvinas Melnič,- jis padėjo merginai surasti jo pavardę ilgame sąraše.
- O ji?- šviesiaplaukė parodė į mane.
- Ji su manimi,- Edvinas stipriau suspaudė mano ranką.
- Puiku,- antroji nusišypsojo. - Jau dabar žmonių sausakimša, o dar tik pradžia. Laukia geras vakaras,- ji nusikvatojo. - Pasilinksminkit.
Merginos praleido mus. Įžengėme į neryškų, kitokį pasaulį.
- Kaip jautiesi?- staiga paklausė Edvinas.
- Keistas kvapas...- užsikimšau nosį.
Mano kompanijonas nusikvatojo.
- Priprasi. Ko norėtum išgerti?- paklausė jis, temdamas mane per tirštą žmonių masę.
- Išgerti?- pakėliau vieną antakį.
Jis atsisuko į mane.
- Juk čia vakarėlis. Atsipalaiduok,- jo lūpų kampučiai pasikėlė ir mes atsiradome prieš barą, už kurio švytėjo daug alkoholinių gėrimų.
- Ko nors silpno,- pasakiau, kai supratau, jog išsisukti nepavyks.
- Silpno... - Edvinas atsisuko į barmeną. - Kokteilį prašom, pradžiai. O man... dvigubą degtinės,- išrėkė užsakymą.
- Geri degtinę?- surėkiau, kad Edvinas mane išgirstų.
- Kas jos negeria?- jis nusikvatojo.
- Juk tu dar vaikas...- įsitaisiau ant kėdės šalia jo ir gurkštelėjau savo kokteilio.
- Man,- jis bedė sau į krūtinę. - Septyniolika.
- Oho,- nusijuokiau ir ironiškai suplojau rankomis. - Bet palauk... Tau septyniolika ir tu vairuoji automobilį?
- Argi neatrodau kaip aštuoniolikos?- Edvinas sukikeno.
- O policija? Teisės? Esi girdėjęs apie tokias?
Edvinas papurtė galvą.
- Man smagu ir be tų popierėlių,- jis vėl gurkštelėjo degtinės. - Policija negaudo manęs. Jie bijo mano tėvų, nes jie miesto elitas.
- Tu juokingas... Tau septyniolika, bet vairuoji mašiną. Tavo tėvai, neva, elitas, o tu vagi... Atrodai kaip vaikas ir gatvėje tikrai nepalaikyčiau tavęs tokiu... Kam tai darai?- pažvelgiau į jį.
- Gaudau kaifą.
- Hm...- vėl atsigėriau kokteilio. - Tai ko dar apie tave nežinau, mh?
- Galbūt tai, kad norėčiau tave pabučiuoti?- jis šelmiškai nusišypsojo.
- O ne, ne, šalin rankas,- nusijuokiau. - Jei sutikau dirbti tavo gaujoje, tai nereiškia, kad būsiu prostitute.
- To ir nereikia,- jis mirktelėjo ir greit pridūrė. - Šypsokis, ateina kai kas, su kuo turiu tave supažindinti.
Atsisukau. Prie mūsų artėjo jaunas, plačių pečių, didelių rudų akių vaikinas, maždaug dvidešimt aštuonerių...
- Tomai,- Edvinas atsistojo ir atsikrenkštė. - Štai, Viktorija. Mergina, apie kurią tau pasakojau,- jis nusišypsojo ir pažvelgė į mane.
- Malonu, pone,- ištiesiau ranką. - Viktorija.
Vaikinas įdėmiu žvilgsniu žvelgė į mane, o galiausiai šyptelėjo.
- Atrodai stulbinamai,- jis paėmė mano ranką ir lūpomis ją prilietė. - Malonu, kad atvykote. Jūs, kiek žinau, gyvenate Lietuvoje, o dabar atostogaujate čia, Londone?
- Taip,- ištariau.
- O, mėgstu lietuvius. Jie mano broliai, jie atveža čia dalelę Lietuvos... Tos Lietuvos, kurioje seniai bebuvau...- jis atsikrenkštė. - Tikrai labai gražiai atrodai.
- Ačiū,- susigėdau ir pažvelgiau į Edviną. Ką dar sakyt???
- Taigi, Tomai, ką manai?- Edvinas klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į vaikiną.
- Gera,- Tomas atsikrenkštė.- Labai gera. Taškas tavo naudai. Vėliau pasikalbėsim,- jis nusišypsojo ir pasišalino nuo mūsų.
- Koks keistas...- ištariau Edvinui.
- Jo...- Edvinas atsiduso. - Labai keistas...

- Titai!- nudžiugau, kai prie įėjimo pamačiau jau matytą veidą, kadangi Edvinas ''trumpam'' paliko mane ir išėjo į tualetą.
- O, Viktorija,- Titas man pamojavo savo tobulu delnu ir galop atėjo link manęs. - Viena?- prisėdo šalia.
- Tik dabar,- nusišypsojau ir pastūmiau jam jau balažin kelintą kartą Edvino užsisakytą degtinės stikliuką. - Gali gerti. Manau, jam nebetilps, nes kas kelias minutes laksto į tualetą,- nusikvatojau.
Titas net nešyptelėjo.
- Geriau išgerk tu. Numuši nervus.
- Neturiu aš tų nervų,- nusišypsojau ir tolumoje pamačiau grįžtantį Edviną.
- Titai!- Edvinas, regis, ne itin nudžiugo pamatęs čia jį. - Ką čia veiki?
- Atvažiavau įspėti Viktorijos,- jis pažvelgė į mane.
- Titai, nustok,- Edvino balsas pasidarė griežtesnis. - Juk nenori, kad tėvai sužinotų apie tavo darbelius.
Jis iš kart nuleido galvą. Bijo Edvino. Juokinga.
- Aš turiu trumpam tave palikti,- Edvinas atsisuko į mane. - Dešimčiai minučių. Atrodo, tau bus neliūdna,- žudančiu žvilgsniu pažvelgė į Titą.
- Edvinai, nelaiko šlapimo pūslė?- nusijuokiau. - Jau kelintą kartą šiandien išeini. Dabar vėl tas pats?- nusikvatojau.
- Beveik,- jis nusišypsojo. - Tuo grįšiu. Nenuobodžiauk.
Edvinas pasišalino. Greit atsisukau į Titą ir bandžiau perrėkti muziką.
- Ką turėjai omeny, norėdamas mane perspėti?
- Mieloji,- jis pasilenkė prie manęs. - Čia Londonas. Čia nebūna gerų žmonių. Nebūk naivi.
- Kodėl kalbi užuominomis?- rėkiau.
- Sakai, Edvinas išėjo į tualetą?- jis pažvelgė į tolį.
- Jis taip sakė,- atsakiau.
- Antras aukštas. Trečios durys kairėje. Nueik ir išgirsi, kas dedasi,- jis gurkštelėjo degtinės ir atsistojo. - Liksi man skolinga.
Tito neliko nei kvapo.
Galvoje sukosi viena mintis. Antras aukštas. Trečios durys kairėje. Antras aukštas. Trečios durys....
Atsistojau. Išgėriau paskutinį gurkšnį degtinės ant drąsos ir laiptais, pro žmones prasibroviau į antrą aukštą. Jame buvo šiek tiek ramiau. Tamsoje graibaliojau durų rankenas... Pirmos durys, antros... Kažkur turi būti ir trečios. Kurgi... Va! Pro plyšį girdėjosi vyriški balsai.
- Tu šneki viena, darai kita!
- Nepykdyk manęs.
- Juk tarėmės, dešimt tūkstančių. Pažiūrėk kokie plaukai, kokios akys... Ir vardas gražus... Viktorija!O figūra! Kitam parduočiau daug brangiau, bet juk žinai, kad man reikia pinigų.
- Būčiau dešimt davęs už šviesiaplaukę, o čia ruda. Tu laužai pažadus.
- Dieve, šviesiaplaukių pilnas Londonas, o va tokią... Tokią tik Lietuvoj galima rast! Koks skirtumas tie plaukai, gi ne plaukus dulkins!! Kokios garbanos, ar tu matei...
- Gerai, šeši.
- Šeši kas?
- Tūkstančiai.
- Šeši tūkstančiai už tokią mergą? Su protu susipykai? Aš tau sakau, kitas būtų ir už dvidešimt tūkstančių paėmęs, o tu, matai, šešis duodi. Aštuoni arba nieko.
- Septyni.
- Aštuoni arba tuoj pat išsivedu ją iš čia.
- Gerai... Aštuoni.
- Va, kita kalba. Susitarėm.
Pažvelgiau pro tarpelį. Kambaryje stovėjo Edvinas ir Tomas. Jie spaudė vienas kitam rankas. Edvinas ką tik pardavė mane. Už aštuonis menkus tūkstantėlius... Pardavė kaip kokią prekę.

28 įrašas

- Laba diena,- išlemenau ir ištiesiau savo ranką. - Aš Viktorija Diksaitė.
Moters išraiška pasikeitė.
- Vi...ktorija?- ji pažvelgė į mane.
Čia ji. Mama. Aš tikiu.
- Aš ieškau...- išsitraukiau popieriuką iš kišenės ir perskaičiau. - Virginijos Diksienės.
- Parodyk man popiergalį,- moteriškė iš mano rankų ištraukė baltą popieriaus skiautę. Ilgai į ją žiūrėjo, bet galiausiai prakalbo. - Užeik, Viktorija.
Lėtai įžengiau pro duris. Moteriškė jas uždarė už manęs ir pakvietė į svetainę.
- Prisėsk.
Padariau kaip liepiama ir įsitaisiau ant jaukaus fotelio. Moteriškė atsisėdo priešais mane ir ilgai žvelgė į mane. Dabar ji prisipažins, jog yra mano mama. Pasakys, kad manęs ieškojo, kad jai manęs trūko..
- Tu labai į ją panaši,- galop ištarė.
Sumirksėjau.
- Atėjai ten, kur ir reikėjo, Viktorija. Puikiai radai kelią į savo praeitį, bet gaila, per vėlai...- moteriškė atsiduso.
- Nelabai suprantu, ką turite omeny...
- Ar turi laiko?- moteriškė pažvelgė į laikrodį. - Greit vidurnaktis, gal tu norėtum atvykti rytoj ir...
- Ne, aš noriu viską žinoti dabar,- palinksėjau galva.
Moteriškė pradėjo pasakojimą.
- Viktorija, brangioji, atvykai geru keliu. Bet, kaip ir minėjau, per vėlai... Prieš du mėnesius tavo mama... mirė,- moteris sunkai rinko žodžius. - Virginija buvo gera moteris. Ji su tavo tėčiu labai mylėjo vienas kitą, žinoma, taip pat ir tave... Ar pameni tą dieną, kai jie tave paliko?- ji pažvelgė į mane. - Tada tavo tėvus kankino labai didelės skolos, jiems reikėjo parduoti namą, kad galėtų atiduoti skolas.
Per miglą prisiminiau mūsų kuklų namelį.
- Jie nenorėjo su tavimi kentėti viso vargo, todėl atidavė tave ten, kur tave augintų, mylėtų ir saugotų...
- Šilutės vaikų namai..- atsidusau.
- Tik palikę tave ten jie iš kart pardavė namą ir atidavė pusė skolos... Ji buvo milžiniška, ir aš iki šiol nesuprasiu, kaip Virgutės vyras galėjo tiek daug pinigų pralošti kazino... Tavo tėvai tapo benamiais - kniausėsi šiukšlynuose, ten ieškojo maisto ir drabužių, tokiuose sąvartynuose ir gyveno...
Klausiausi pakraupusiomis akimis.
- O tada prasidėjo jų ieškojimas dėl likusios skolos dalies... Tuo metu gyvenau Olandijoje, todėl sužinojusi apie sesers nelaimę iš kart atskridau į Lietuvą ir pasiėmiau Virgutę pas save, į Olandiją.
- O kaip tėtis?..- klustelėjau.
- Tuo metu tavo mama buvo susipykusi su juo, todėl ji iškeliavo viena, be savo vyro... tavo tėčio... Atvykome į Olandiją, kelis metus gyvenome ten... Paskui persikėlėme į Suomiją ir ten kone atradome savo gyvenimo džiaugsmą - aš radau gerą darbą, o Virginija kitą vyrą, kuris ją labai mylėjo... Jie susituokė ir iškeliavo į Anglijos Londoną, čia, į šitą butą... Nuo to laiko čia ir gyveno... Gyveno laimingai, kol prieš kelis mėnesius manęs nepasiekė žinia, jog praradau savo geriausią sesutę...- moteriškė pravirko. - Ji buvo tokia gera ir ji taip norėjo dar kartą tave pamatyti...
Mano mama mirus. Oho.
- Kodėl ji manęs pati nesusirado?- paklausiau.
Verkt nenorėjau, nes net neprisiminiau mamos. Tos mamos, kurios dabar turėčiau gailėtis.
- Ji... ji manė, kad tu ant jos labai supykusi,- moteris užsidengė veidą rankomis. - Atleisk, kad išvežiau ją iš Lietuvos, atleisk, kad ji nesurado tavęs...
- Iš ties gaila, kad man nepavyks su ja susipažinti...- atsidusau. - Nepavyko. Ar galiu sužinoti, kur jos kapas? Norėčiau aplankyti.
Moteris pasimetė.
- Aš negalėjau atvykti į laidotuves, todėl dar nežinau...
- O kaip jos vyras? Tas, su kuriuo atkeliavo čia, į Londoną?
- Mano santykiai su juo niekad nebuvo gerai... Po mirties jis pasišalino ir daugiau jo nemačiau. Net negalėjau paklausti apie kapavietę ar tiesiog padėti kartu organizuoti laidotuves..
- Man... man šiek tiek per daug informacijos,- burbtelėjau ir pajaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros... Ji vis tiek buvo mano mama...
- Na, Viktorija, man tikrai gaila...
- Ne, viskas gerai, teta...?-klausiamu žvilgsniu pažvelgiau į moterį.
- Diana. Teta Diana,- ji paėmė mano ranką ir stipriai suspaudė. - Laikykis.
- Ačiū,- atsistojau nuo fotelio ir apsirengiau striukę. - Aš jau keliausiu,- linktelėjau ir nusivaliau ašaras, bet veltui, nes jos viena po kitos vis tiek riedėjo mano skruostu...
- Tu gali pasilikti, dabar jau vėlu...- Diana pažvelgė į senovinį laikrodį, puošiantį seną sieną.
- Man tikrai reikia keliauti... Šiandien per daug įspūdžių,- dirbtinai nusišypsojau ir priglaudžiau Dianą prie savęs. - Ačiū už tiesą.
- Man malonu, kad tu dabar žinai viską,- Diana stipriai suspaudė mane savo glėbyje, o galiausiai paleido. - Buvo malonu susipažinti.
- Geros nakties,- šyptelėjau ir atidariau surūdijusias duris. Žengiau į koridorių, suspaudžiau kumščius ir vėl pratrūkau verkti. Kone rėkiau, žviegiau, bet viduje stengiausi tvardytis - esu viešoje vietoje... Lėtai, minimaliais žingsniai žygiavau į tamsų Londoną... Šis kvartalas tikrai nebuvo pats saugiausias, o apie šviesias gatves net nenorėjau pagalvoti... Šiurkščiai atvėriau paradines namo duris ir išėjau į lauką. Ant kelio stovėjo man pažįstamas siluetas.
- Ką čia darai?- šiurkščiai paklausiau ir rankove nusišluosčiau akis. Nenorėjau parodyti jam savo jausmų ir pasakyti, ką palikau už šio namo durų.
- Žinojau, kad čia atvažiuosi,- Marius šelmiškai nusišypsojo. - Bet tikrai nemaniau, kad pirmąjį savo vakarą čia, Londone.
- Ko nori?
- Tikriausiai parvežti tave atgal į bendrabutį,- jis atidarė automobilio dureles.
- Nenoriu niekur važiuoti.
- Viktorija, koks skirtumas, ar tavo motina mirus ar ne, jai tavęs nereikėjo, todėl tu dėl jos turėtum jaudintis mažiausiai...
- Tu visiškas kvailys!- pratrūkau. - Kaip gali kalbėti apie žmogų, kuris mane pagimdė??? Nesvarbu, kad ji mane paliko ir pagal tave, turėčiau jos nekęsti, ji mano mama!!
- Viktorija, nusira...
- Pats tu nusiramink, šunsnuki!! Jūs visi vienodi!!- užsidengiau veidą rankomis.
Privalau nusiraminti. Privalau.
- Viktorija, sėskis į automobilį.
- Užsikrušk,- parodžiau Mariui vidurinį pirštą ir pasukau į gatvės šurmulį.
- Viktorija, tu darai klaidą,- Marius staiga atsirado už mano nugaros.
Atsisukau į jį.
- Aš noriu atgal į Lietuvą.
- Aš ir daug ko noriu, bet dabar tau ten negalima.
- Aš nieko nepadariau!!! Tai kodėl turiu gyventi kažkur, bet ne namie?
- Nes taip reikia.
- Kaip puiku!- ironiškai nusišypsojau. - Ar galėtum nupirkti man bilietą atgal? Ugnius tau sumokės.
- Ugnius nenori, kad tu grįžtum atgal.
- Aš ir daug ko nenoriu,- nusivaipiau. - Jis tau net nesakė to. O man sakė, kad manęs pasiilgo, todėl tai bus puiki staigmena.
Marius nusikvatojo.
- Jo aktoriniai sugebėjimai kas dieną vis tobulėja.
- Ką turi omeny?
- Ne, ne, nieko,- Marius sukikeno.
- Tu toks šlykštus...- pažvelgiau į Marių rūsčiu žvilgsniu. - Pirma važiuoji ant mano, amžinąjį atilsį, mamos, dabar ant Ugniaus, tai kam man reikalingas toks draugas?
- Atsargiau su žodžiais...- Mariaus veide atsirado piktas žvilgsnis. - Ar pamiršai, kas buvo per vakarėlį Klaipėdoje?
Išsižiojau.
- Tu man grasini?
- Tik liepiu sėsti į automobilį,- Marius pačiupo mano ranką.
- Mariau, paleisk!- suklykiau.
- Dar kartą nekartosiu, sėsk į automobilį,- griežtesniu balsu sukomandavo jis.
- Mariau, kas vyksta?- atsisukau į jį.
- Neversk manęs daryti tai, ko nenoriu.
Nusikvatojau.
- Tu man nieko nepadarysi.
- Viktorija,- jis sugriebė mano ranką, kai už jo kelnių pamačiau užkištą pistoletą.
Viskas vyko taip greitai, kad aš vos spėjau susigaudyti. Iš už automobilio greit iššoko Gabrielius ir užlaužė Mariui rankas. Jį paguldė ant automobilio kapoto ir rankas surakino.
- Ką tu darai???- žiūrėjau į Gabrielių nesusipratusiomis akimis.
- Tu tik tylėk ir džiaukis, kad laiku sulaikiau jį...- jis stipriai užveržė antrankius.
- Bet juk jis Marius! Mano viršininkas! Jis nič nieko nepadarė!- pradėjau teisinti Marių. Juk jis tikrai nepadarė nieko bloga?
- Jis turėjo ginklą ir jei ne aš, kaži ką jis būtų padaręs su tavim.
- Puiki pasaka, bet aš juo pasitikiu tikrai labiau, nei tavimi,- nusivaipiau.
- Aš policininkas,- vis dar rimtu tonu kalbėjo Gabrielius. - Tiksliau, man praktika.
- Galėtum vesti pokalbių laidas,- nusijuokiau. - Jis bent jau būtų parvežęs mane namo.
- Ir pakeliui dar nušovęs, kaip šaunu.
- Kam čia pasakas kuri...
- Juk sakiau tau vienai niekur nevažiuoti... Kad būčiau žinojęs, jog šitas,- jis parodė į Marių.- Sekė ir kėsinosi į tave, būtume atvažiavę daug anksčiau, bet atleisk, kad tavo gyvybei jau grėsė pavojus.
- Bet Ma...rius.. Juk jis..
- Neteisink jo. Tu nepažįsti jo taip gerai, kad galėtum jį teisinti. Jis blogas ir tu būtum nuo to nukentėjus.
- Kodėl pastaruoju metu aplink mane vien blogi žmonės?- sumirksėjau.
- Galbūt tu trauki pavojus?- Gabrielius nusišypsojo. - Eime, už posūkio yra mano automobilis, parvešiu tave į bendrabutį.
Burbtelėjau. Kito pasirinkimo neturėjau.

- Vika, tu beprotė,- taip mane pasitiko mane geriausias draugas, vietoj paprasto ''labas''.
- Ir tau geros nakties,- pralėkiau pro jį ir atidariau kambario duris.
- Ei, palauk palauk palauk!- Justas pasivijo mane. - Ką sau manei, vidury nakties važiuodama ieškoti savo mamos? Kodėl man nesakei? Būčiau keliavęs kartu, būtų neprireikę policijos pagalbos...
- Nes bent jau mamą rasti norėjau pati,- smuktelėjau ant lovos. - Galėjau rasti. Dabar jos nebėra... gyvųjų tarpe.
- Vika, ką tu sakai?- Justas pritūpė prieš mane. - Ar... ar tu tikrai žinai tiesą?
- Buvau nuėjusį į butą, kurio adresą radau Mariaus automobilyje... Duris atidarė mano teta, pasirodo... Ji man papasakojo visą istoriją ir, žinoma, tai, jog mano mama mirė prieš du mėnesius...
- O, Vike...- draugas suspaudė mane savo glėbyje. - Man taip gaila.
- Man reikia krautis daiktus,- šniurkštelėjau nosim ir nusišluosčiau ašaras.
- Kam?
- Keliauju į Lietuvą.
- Juk ką tik atvažiavom!
- Man reikia,- švelniai pastūmiau jį ir susikroviau išmėtytus daiktus. - Ne, pirmiausia man reikia pinigų.
- Galėtume paprašyti Mariaus, bet dabar jo kaip gyvas matyti nenoriu... Jis norėjo tave nužudyti!
- Ar jūs visi susitarę?- pakėliau vieną antakį. - Jis man NIEKO nepadarė.
- Jei ne Gabrielius, būtų padaręs.
- O tu iš kur jau jį pažįsti?- susidomėjau.
- Įdomu, kas jam pasakė, kur tavęs ieškoti,- Justas pasipūtėliškai šyptelėjo. - Bet kalbant į temą, tu negali išvažiuoti. Prašau, Vikte, jei visada būsi su manimi, mums nič nieko nenutiks...- jis suspaudė mano delną. - Prašau.
- O kaip Marius? Kaip jis?
- Keliaus į policiją, tyrimams...
Suprunkščiau.
- Manau, tau reiktų pamiegoti...- Justas šyptelėjo.
- Rytoj nauja diena,- palinksėjau.
- O taip... O dėl mamos...- Justas atsiduso. - Aš juk visada būsiu šalia.
- Žinau,- stipriai jį apkabinau. - Žinau.

Kelios paskutinės dienos buvo tragiškos. Po bendrabutį vaikščiojau kaip gyvas numirėlis, kalbėjau tuo pačiu tonu be jokios reakcijos ir vienintelis žmogus, kuriam buvau atsivėrusi ir patikau net ir tokia, buvo Justas. Į mano kambarį atsikraustė nauja mergina Karolina. Iš ties, maloni ir linksma mergina, mano metų. Gerai sutariam, bent jau kol kas.

Jaučiuosi iš tiesų labai blogai ir buvau įklimpusi depresijoje... Kiekvieną vakarą verkdavau dėl įvairių priežasčių. Tiesos išaiškėjimas apie mamą privertė bausti save... Didžiulis Ugniaus ilgesys neleido užmigti naktimis.. O dar Marių uždarė areštinėje. Gal ir gerai, bet tikrai nesitiki, kad jis norėjo padaryti man kažką bloga.

- Kokių sumuštinių labiau norėtum savo gimtadieniui - su druska ar sūriu?- paklausė Karolina, kai klojausi lovą. Vos tik pasakiau jai, kad po mėnesio su trupučiu mano gimtadienis, ji iš kart pasiprašė būti jo organizatore.
- Man labiausiai patiktų, jei nebūtų jokių,- burbtelėjau.
- Na taip, gal ir protingiau pinigus išleisti gėrimams, bet vis tiek, sumuštinių reikės...- Karolina nusičiaudėjo. - Ką šiandien veiksi?
- Ruošiuosi keliauti į miestą,- gražiai užtiesiau užtiesalą ant lovos ir atsisėdau. - Noriu įkvėpti gryno oro.
- O taip, gera mintis,- Karolina vėl nusičiaudėjo. - Eičiau su tavimi...
- Bet geriau būk namuose ir išsigydyk, nes tuoj susirgsi,- užbaigiau jos sakinį.
- Taip, taip. Tikrai nepyk. Pasiūlyk Justui, jis tikrai toks geras, sutiks,- Karolina tik dar viena mergina, kuri iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Justą.
- Eisiu viena,- nusišypsojau ir greit užsimečiau striukę.
- Kaip žinai,- Karolina plačiai pravėrė užuolaidą. - Šiandien gražus oras.
- Puiku,- šyptelėjau ir prieš išeidama apkabinau ją.
- Sėkmės!- dar pavymui išgirdau Karo balsą.

Rytinis Londonas buvo kaip niekad ramus. Žmonių buvo mažai, automobilių dar mažiau, todėl niekur neskubėdama žygiavau šaligatviu link vietinės kavinukės ir kvėpavau grynu oru. Greit priėjau kuklią kavos kavinukę. Šmurkštelėjau į vidų, nusikračiau sniegą nuo batų ir patraukiau link tolimiausio staliuko prie židinio. Greitai nusimečiau striukę ir pakabinusi ją ant kėdės pakviečiau padavėją. Užsisakiau kavos su pienu ir kantriai laukiau. Galiausiai padavėja greitu žingsniu pribėgo prie manęs ir atnešė užsakymą.
- Galiu prisėsti?
Pakėliau akis. Prieš save mačiau gana aukštą, rudų plaukų ir švelnių veido bruožų vaikiną, kuriam ne daugiau nei septyniolika. Labiau mane nustebino ne išvaizda, o tai, kad vaikinas pragydo lietuvišku balsu.
- Yra ir kitų laisvų staliukų,- stengiausi būti mandagi ir patraukiau savo striukę nuo kėdės. - Bet jei tai būtina, žinoma, sėskis.
Vaikinas lėtu judesiu atsisėdo ant kėdės prie manęs.
- Stebėjau tave,- jis susidėjo rankas prie smakro.
- Ar mes pažįstami?- vis dar stengiausi nepasimesti.
- O taip, koks aš nemandagus, mano vardas Edvinas,- jis ištiesė ranką.
- Iš kur žinai, kad kalbu lietuviškai ir esu lietuvė?- pakėliau vieną antakį.
- Juk sakiau, kad stebėjau tave,- jis nusikvatojo. - Žinoma, ne naktį.
Jis vėl nusijuokė.
- Nepažįstu tavęs.
- Juk prisistačiau, aš... Edvinas. Turiu tau pasiūlymą.
Sumirksėjau.
- Ką manai apie lengvai uždirbamus pinigus?- jo lūpų kampučiai pasikėlė.
- Prostitute nedirbsiu.
Edvinas vėl sukikeno.
- Ne, viskas daug paprasčiau,- jis pažvelgė į mane. - Noriu tau pasiūlyti būti dėmesio nukreipinėtoja.
- Suprantamiau?
- Šiame mieste pora mano draugų ir aš suradome būdą, kaip lengvai užsidirbti pinigų... deja, pažeidžiant įstatymus,- jis nuleido galvą. - Vagiant.
Nusijuokiau.
- Ir tai siūlot visoms merginoms iš eilės?
- Ne, tik patikimoms,- jis mirktelėjo. - Žinoma, tau vogti nereikės.
Pažvelgiau į Edviną.
- Kol mano draugai darbuosis parduotuvėje, tu turėsi nukreipti pardavėjos dėmesį.
- Ar esate girdėję apie signalizacijas?
- Žinoma, bet nuo rūbų nuplėšiame etiketes,- jis rimtu žvilgsniu pažiūrėjo į mane. - Paskui rūbus ir kitas prekes parduodame. Už dvigubą kainą. Žinai kaip lengvai tokiu verslu kapsi pinigai?
- O nee, aš tikrai nenoriu turėti reikalų su policija...- pamosavau rankomis.
- Tada tikriausiai ir nenori, kad viešumoje atsidurtų kai kas kompromituojančio iš tavo gyvenimo Lietuvoje? Ar tau girdėti Mildos, Aistės vardai...
Nusipurčiau.
- Negrasink man,- šiurkščiai ištariau.
- Mieloji, jokiu būdu, aš tik siūlau tau sandėrį. Nauda mums, o tau saugūs paslapčių saugotojai. Argi nevilioja?
Net nesujudėjau.
- Kitaip labai greitai galime tave užsakyti toms merginoms... O tu juk žinai, kokios jos aršios... Galbūt vėl tave kur užrakins ir...
- STOP,- sustabdžiau Edviną. - Sutinku. Bet tik vienam kartui.

Edvinas greitai supažindino su kitais savo ''gaujos'' nariais - jo draugu gražuoliu Titu (tikrai labai gražiu), gilių mėlynų akių Vaidu ir viena panele, kuriai iš išvaizdos duočiau kokių 14-olika (nors jai 16) Austėja.
- Taigi, Austėja, radome tavo pamainą. Ja kol kas bus Viktorija.
- Edvinai, blogai pasakei, tik ŠĮ KART,- pertraukiau jį.
Jis pažvelgė į mane rūsčiu žvilgsniu. Greit nurijau seiles.
- Šiandieną apsilankysime dar vienoje parduotuvėlėje, kairiajame Londone, prie Mcdonalds kavinės. Viktorija įeis pirma ir pradės klausinėti pardavėjos visokių dalykų.
- Kokių dalykų?-vėl pertraukiau.
- Kodėl tos parduotuvės geografinė padėtis būtent tokia? Ar seniai ji įkurta? Gal ieško darbininkų? Ar geros algos...- greitai tekstą išbėrė Edvinas. - Sugalvosi. Gerai, kur aš baigiau? Ai, va! Viktorija nukreipia pardavėjos dėmesį, tuomet aš su Vaidu įeinam į drabužių skyrių. Titai, šį kartą tavo darbas bus stovėti su automobiliu ant kelio ir laukti mūsų. Paprasta. Austėja, mes tavimi labai pasitikime ir jau išbandėme, todėl šį kart tau atiteks apsauginis. Pasistenk būti viliokle ir nukreipk jo dėmesį, kol mes su Vaidu darbuosimės. Jau radau pirkėjus, pagal planą turime gauti 3 tūkstančius grynai, susitikimo vietą patikslinsiu. Iš kart paėmę drabužius mes su Vaidu eisim į Tito automobilį, o jūs, merginos, toliau būkite parduotuvėje ir tik mums davus ženklą iš jos išeikite. Paskui privažiuos Titas ir jus paims. Gausite savo dalį.
Visi pritariamai linktelėjo. Tik aš ne. Nesupratau, ką darau.
Mano ''draugai'' patraukė eiti šaligatviu link minėtos parduotuvės, o Titas nuėjo už kampo pasiimti automobilį. Kaip ir tarėmės, pirmoji įėjo Austėja ir prašnekino apsauginį. Greit į parduotuvę įlėkiau ir aš. Tolumoje pamačiau pardavėją, apie kurią kalbėjo Edvinas - aukšta, blondinė, su sijonu ir švarku. Tikrai šita.
- Laba diena,- garsiai šūktelėjau ir priėjau prie pardavėjos. - Ar galėčiau jus šiek tiek pakalbinti? Turiu pora klausimų,- stengiausi kalbėti natūraliai.
Pardavėja draugiškai linktelėjo, ir aš pradėjau vieną po kito berti klausimus, kad tik pardavėja nesidairytų. Galiausiai sužinojau visą parduotuvės istoriją, kai prie durų pamačiau einantį Edviną ir Vaidą - pastarasis ėjo išsišiepęs ir rodė iškeltą nykštį į viršų. Atsidusau. Jie išėjo pro duris. Į lauką. Su prekėmis. Jų niekas nesugavo. Po dešimties minučių pamačiau Austėjos galvos linktelėjimą. Laikas sprukti ir mums.
- Ačiū labai, bet jau turiu skubėti į susitikimą su mama,- nusišypsojau ir atsisveikinau su pardavėja. Greit išsliuogiau į lauką.
- Kur jie?- paklausiau Austėjos.
- Štai, Tito automobilis.
Juodas mercedes sustojo tiesiai prieš mus. Atsidarė priekinis langas.
- Lipkit, kol niekas nepradėjo įtarinėti.
Įlipome į mercedes. Ant galinės sėdynės sėdėjo Edvinas ir laikė du vokus.
- Šaunuolės merginos, puikiai padirbėjote,- vaikinas ištiesė vieną voką man, kitą Austėjai.
Drebančiais pirštais atidariau voką. Pamačiau keturis šimtus litų. Grynais. Juos laikiau savo rankose.
Nežinau kodėl, bet viduje nusijuokiau. Aš vagis. Šūdas.

Rašytojos Vilijos laiškiukas skaitytojams nr. 7

laba diena. :>

gėda rašyti, bet vis tiek rašau.
paskutinis įrašas buvo... VASARIO 23??????????

tai tikrai bloga data, nes negali būti, kad nerašiau dvi savaites.
rimtai, tikriausiai įrašas buvo pradėtas rašyti vasario 23, todėl taip ir buvo :D
va, dabar radau chatą su Laura, kur vasario 28 dieną pranešiau jai apie naują įrašą.
tai va, tik savaitė.
visai neblogai.

bet vis tiek ilgai nerašiau.
prisipažįstu, taip, bet priežastys ne tik tingėjimas - jei būtų tik jis, jį tikrai nugalėčiau.

pirmiausia, tikrai daug namų darbų ir kontrolinių, todėl daug mokausi. Kas antrą dieną rašom kontrolinius.

pavyzdžiui, vakar grįžau iš vaidinimo + su kuprine, po mokyklos net nebuvus namie apie 17h. pavalgiau, persirengiau ir paruošiau smulkius namų darbus - pusė 6. Tada pradėjau mokytis ir mokiausi gal iki pusės 8 istoriją, apie visus gediminaičius... Galiausiai prisėdusi prie kompiuterio liko mažai laiko, todėl įrašo ir vėl neparašiau.

gėda, taip, bet esu užimtas žmogus.
pirmoje vietoje man mokslai, antroje - draugai, namų ruoša. dabar oras šiltėja, vakarai šviesėja, todėl tikrai nenoriu numirti iš nuobodulio prie kompiuterio.

suprantu, kad daug skaitytojų prarandu vien dėl savo neaktyvumo.
bet aš kitaip negaliu. negaliu prisėsti ir iš karto parašyti įrašo.

ačiū kantriems žmonėms, kurie laukia ir vis dar yra ištikimi.
šią savaitę prižadu apdovanosiu jus nauju įrašu.

myliu visus, kurie nepyksta ant manęs.
o dabar lekiu klotis lovą ir pasikartoti chemiją.

labanakt.